Vieną dieną viename kambaryje

Do you have a minute to talk?

Now, tell me, people, kaip išmatuoti darbo krūvį ir kur kreida nubrėžti, kad skirtųsi “normaliai didelis” ir “nepamatuotai didelis” arba kitaip dar liaudyje vadinamas “nesveikas”. Ok, you can tell me, kad čia tiesiog žinai, kad taip yra, arba taip nėra.

Ne taip viskas paprasta, my dears, ’cause virš savo galvos turiu big boss, named “ji”, kuri pasižymi ne tik big experience in the field of HR, bet ir nenorėjimu pripažinti, kad net tikrai dirbant 13-14 val. per parą, vis tiek neįmanoma net priartėti prie tilpimo į terminus. And, when I say dirbant, tas ir reiškia, kad dirbant, o ne skrebenant. Dar būtinai turiu pridėti, kad darbai nėra baigtiniai, nuolat randasi nauji, o tokio dalyko, kaip viską padariau, duokit kažką naujo, iš viso nėra ir būti negali. That beats me, truly does.

So, long story in short, kaip sako Vytenis (and I really miss my team in that corporate kingdom), man reikia argumentų, kuriuos būtų galima išdėstyti in a very obedient manner, nes mes nedrąskome akių ir jokiu būtu nekalbame tiesmukai. Tai būtų visiškai nesuprasta ir nepateisinama. Ir dar kartą pabrėžiu - jokiu būdu ne tiesiai šviesiai. Įsižeis moteris. Ir kaip tatai netiktų prie kompanijos kultūros…

Holly cow! kodėl žmonės paprastus dalykus mėgsta paversti tokiais sudėtingais? Kartais norisi rėkti, kaip nenoriu žaisti šito žaidimo. Bet kaip visi žinom, life is not perfect.

BTW, išsirinkau sau būsimą telefoną - HTC desireZ. Confirmed.

And one more thing, ant netyčių ištryniau keletą komentarų, tai no offence, kolegos ir draugai, tiesiog kaip visada - per daug ir per greit klik-klik.

Keep tuned!

ATVIRAS POKALBIS

Pasakysiu nuoširdžiai: žiema.
Kaminai kur-ne-kur leidžia dūmą.
Kitas tvirtintų, kad žaluma.
Aš ne toks. Aš mėgstu atvirumą.

Balta balta, kai pasidairai…
Klausiate, dėl ko laukai pabalo?
Sninga, pasakysiu atvirai,
nes teisybę myliu ligi galo.

„Čiulba paukščiai”, - kitas pasakys.
Arba dar blogiau - pradės gudrauti
ir, norėdamas apdumt akis,
pasitelks pasąmonę bei srautą.

Nemeluosiu sau anei kitiems:
išlėkė lakštingalos pietuosna.
O, žinau, kai kam labai knietės
užslopinti mano tiesų posmą!

Atvirai kalbu - kas bus, tas bus
Jau klevai visai negarbiniuoti,
jau beržai nusimetė lapus -
nėr čia ko į popierių vynioti!

Kol širdis krūtinėj neužges,
gruodžio aš nepavadinsiu liepa!..
Gal spalvų miesčionys pasiges,
bet rašau, kaip sąžinė man liepia.

Šimkus, Vladas. Bitės pabėgėlės: Eilėraščiai - Vilnius: Vaga, 1973.

… nestatykit automobilio parkavimo zonoje, pažymėtoje M(ėlyna).

Pirma, ana yra labai brangi, viena valanda - 6 Lt

Antra, ana kaip nei visur kitur, mokama ne iki 20:00 val., o iki 22:00. Į ką jūs tikrai neatkreipsit dėmesio, jei automobilį mokamoje vietoje Vilniuje statote ne pirma ir ne antrą kartą.

Ir dar niekada niekada nepalikit automobilio mokamoj vietoj, jeigu signalizacijos pultelio baterija turi tokį įprotį išsikrauti. Galiu pasakyt, kas tada būna. Labai viskas paprasta, stovi prie nuosavos mašinos, kurios negali nei atidaryti, nei tuo labiau užvesti, moki už stovėjimo laiką pasakiškus pinigus ir nieko negali padaryti.

Bet. Kaip visada yra gerų žmonių, kurie dirbdami parduotuvėje apsaugos darbuotojais turi mažų atsuktuviukų ir sveiko proto, ko pasekoje sena baterija pakaitinama žiebtuvėliu ir tam kartui ji atgyja.

Tai kaip jau sakiau, niekada.