Vieną dieną viename kambaryje

Aš labai pavargau. Žinau, kad visiems taip būna, bet šiandien tas žinojimas nepadeda. Aš jaučiuosi kaip tie peliukai kur turi narveliuose tą karuselę - bėgi bėgi ir galo nėra. Nematau aš tos pabaigos nors man aiškintų dešimt kartų per dieną kad dar pora savaičių ir tada bus galima atsikvėpti.

Aš gi žinau, kad ne. Aš nesiskundžiu, viskas yra gerai, man patinka bėgti, bet aš vis tiek labai…žiauriai pavargau. Kiek bemiegočiau, neužtenka. Kad ir ką bevalgyčiau, niekas negerai, nes vidury valgymo noriu jau kažko kito. Aš nekenčiu šitos būsenos. O ryt tai vėl į darbą. Dar viena maratoninė savaitė. Įdomi, intensyvi, pilnavertiška, bet jau tikrai ne atostogų režime. Ir dar jei garsiai nerėkiau, tai šeštadienį išskrendu pas amžinai išsišiepusius amerikiečius. Gavau vizą, lagamino dar neturiu, susidėsiu viską į maximos maišelį. Joke. Dar tiek nenuvažiavau nuo bėgių. Bet lagaminas tai yra bėda, nes reikia susirasti iš ko pasiskolinti. Dar nesugalvoju, ar užteks mano muilinio fotografijų meistro, ar reiktų rimtesnio daikto, nes nu gi Amerika svajonių šalis ir viską reikia įamžinti…Kažkaip nenuteikia manęs džiugiai 16val skrydis..

Galvoju, gal kokį horoskopą paskaityt, ten gal šiais laikais receptus jau rašo kaip teisingai gyvent? Tai gal ir apie nuovargį kas nors būtų parašyta. Pvz. sutrinkite šaukštu, sumaišykite su puse litro medaus ir panardinkite tamsioje naktyje. Jo, taip ir padarysiu.

Nepažadu, bet gal parašysiu ir amerikėėėės, kaip tie apsivalgę iš arti atrodo. Likit sveiki ir nepavargę.

Rodyk draugams

Taip staiga, lyg vasaros lietus užklupo. Ir ima noras užvertus galvą į dangų garsiai juoktis, lygiai taip pat kai šiltas lietus panardina batus į balas ir nebėra prasmės slėptis, nes…nes koks jau dabar skirtumas, vis tiek nebespėsiu.

Nesislepiu ir neslepiu, šypsausi ir žinau, kad nugalės. Pagalvių mūšis bus trumpas, prieštaravimai sutirps kaip tos snaigės Londoną primenančiame mieste. Ir vis vysis, o aš lėksiu siaurais skersgatviais, kurių nepažįsta. Pagauk, nes gali. Aš viską sapnavau ir aš viską žinau. Todėl stovėsiu New York centre ir žiūrėdama į tuos milžiniškus pastatus garsai rėksiu: In New York, Concrete jungle where dreams are made ooooof , o tu man pritarsi: Theres nothing you can’t doooo ir susikibę rankomis lėksim per šviesomis išsidabinusį miestą vis kartodami: Now you’re in New York,these streets will make you feel brand new, Big lights will inspire you, lets hear it for New York, New York, New York…

Taip ir bus, nes tavo akys žalios.. and green eyes, yeah the spotlight, shines upon me. And how could, anybody, deny you… Nedainuoti negaliu, nei šiandien, nei ryt nei niekada, gali užsikimšti ausis, nes “there’s nothing we can’t dooo! Everybody say yeaaaaahh, Neeew Yoooooork!!!! Žinai tą jausmą kai netikėtai jūroj užklumpa didžiulė banga ir pasigriebusi neša kartu su purslais? This is it! Ar prisijungsi?

Rodyk draugams

Hylow, automobilistai,

tai žadėjau papasakot kaip man sekės ratlankius ir padangas pirkt. Tas buvo seniai ir gal kai kurias smulkmenas jau pamiršau, bet ką tikrai prisimenu, papasakosiu.

Kadangi jau visiems buvau išūžus galvą apie tai, kaip man reikia žieminių padangų ir kaip aš nieko neišmanau, tai gavau krūvą patarimų, iš kolegos blogerio Grumlino taip pat, apie tai, ką pirkti, kaip rinktis ir pan. Internete išsityrinėjau, kas kur ir ką parduoda, pasižiūrėjau kainas, po kam parduodasi man reikiamo dydžio padangos ir ratlankiai ir išsirinkau vieną didelį garažą, kuris mano dideliam džiaugsmui buvo netoli namų (vis dar mažas džiaugsmas važinėt po Vilniaus užkampius pirmą kartą ir ieškoti reikiamo kiemo). Pasiskambinau, paklausiau, kada galiu atvažiuot, užrašė mane į eilę ir…. atsikeliu aš tądien kai buvom sutarę ryte keist padangas, pažiūriu pro langą - sniegas. Ir ne šiaip kad trys snaigės, bet taip konkrečiai pasnigta. Nepamirškim to fakto, kad mano vasarinės padangos tai visiškai nuvažinėtos. Bet tai ką, mes gi gabūs, didvyriškai nusivalom mašiną ir lėtai lėtai išjudam iš kiemo. Jausmas lyg važiuotum per vatą, bet šiaip visai nais. Lieka paskutinis posūkis į kairę, lėtai suku ir šiek tiek dingsta vaizdas iš eterio, kol suprantu, kad mane neša! Nuo 20km/h greitį sumažinu iki kokių 3 tikriausiai ir sustoju skersai kelio. Nu ką, iki reikiamo kiemo kokie du metrai, išsitiesinu reikiama kryptim ir nulinguoju iki Balsanos angaro. Iškvepiu tik išjungus variklį.

Prie durų stovi gal koks dešimt vyriškų povyzų, durys uždarytos ir nesuprasi, ar jie dirba, ar ne. Jau šiek tiek po aštuonių, tai kaip ir turėtų dirbt, bet visi laukia, laukiu ir aš. Per tą laiką spėju apžiūrėt žiauriai gražų Jaguar, pasijaust ne itin smagiai, kai visi susmeigę žvilgsnius nebyliai klausia - nepasiklydai, kartais, mergaite? ir dar žiauriai sušalt kojas.

Aš šiaip nesu akiplėša, tai palaukiau, kol pirmuosius, stovėjusius eilėje pakalbins iš pro prasivėrusius vartus pabirę vyrukai, kažkodėl apsirengę juodai. O tada atėjo mano eilė. Tai aš taip tiesiai šviesiai ir pasakiau - man reikia visko. Manęs klausia - o jūsų mašina kokia? Audi, atsakau aš. Audi A4 dar priduriu aš. Žiūri į mane kažkaip nepatikliai bet pagarbiai ir klausia vėl - o kur toji jūsų mašina? Šone, va, rodau aš. Kažkodėl vedasi mane prie mano mašinos, apžiūri, o aš pakeliui aiškinu, kad pas mane dabar 17″ ratai ir aš noriu dabar 15″ ratlankių ir naujų padangų. Taip pat mikliai vedasi mane į angarą ir klausia, ar aš žinau, kokių padangų noriu. Naivokas klausimas, sakyčiau, į kurį atsakau, kad tikrai ne dygliuotų ir minkštesnių, o daugiau aš nieko neišmanau. Man parodo, kaip atrodo tos padangos iš arti, paspaudo, nevatai įrodydamas, kad vienos yra minkštesnės, kitos kietesnės. Ką žinau. Tada klausia, ar daugiau mieste važinėju, ar važinėju didesnius atstumus. Ta proga energingai palinksiu, kad mieste ir man sako - tada jums reikia minkščiausių. Kažkodėl jam nekyla mintis, kad aš galiu norėti ne skardinių ratlankių ir užskaičiuoja 4 į bendrą sąskaitą. Paprasta. Hankook, minkščiausios, naujos ir skardiniai ratlankiai (kurie ir po mėnesio atrodo klaikiai, nepriprasiu, nors žadėjo, kad priprasiu prie vaizdo).

Tada man pasiūlo atsivaryti prie vartų mašiną, o aš vos nepasiūlau jam nueiti kur nors tolėliau, bet garsiai pasakau tik tiek, kad jei sugebėsiu, atvarysiu. Mane patikina, kad tikrai mokėsiu ir taip stebint šutvei nepažįstamų diedų privažiuoju prie vartų. Sniegą visa laimė jau buvo prastumdę, tai labai nenuklydau nuo tikslo. Greit prišoko du veikėjai, dar nematyti, ir dideliais apsisukimais pradėjo lupt mano ratukus. Sakau žmonės, slapto varžto jums gi dar reikės, aha, atsako jie ir lupa toliau. Joooo. Stoviu ir laukiu, kas bus toliau. Tai ten tiesiog taip įprasta, matyt,  - išlupi kiek gali ir tada jau galvoji, ką toliau. Ir šiaip jau būčiau gal didelės meilės Balsanai neparodžius, jei mano 17″ratukų nebūtų sudėję į tokius maišus ir sukrovę į mašiną be atskiro prašymo. Šita vieta man patiko labiausiai. Važiuosiu ten ir kitąkart.

Tokia tad mano odisėja, daug paprastesnė nei tikėjausi, bet negyvenčiau gi aš, jei neturėčiau problemų. Neilgai trukus dar vienas guolis atsisakė eiti savo pareigas, tai kaip jaustis? Nu tai va taip ir pasijaučiau - išduota. Be didelio entuziazmo pakeičiau jį kitu. Nu ir kas, dabar atsirado naujas garsas variklyje. Kažkoks sausas kriokimas. Anksčiau taip švelniai burgzdavo, o dabar toks jausmas, kad sėdžiu patrankytam pirmam golfe. Bišk gal perdedu, bet nu kažkas tikrai yra wrong su tuo garsu, bet kol važiuoja, nieko nieko nedarysiu.

O pabaigai, tai nu, jūs man pasakykit, kas yra blogai su bobom, turinčiom teises. Nu kodėl reik sugalvoti apsisukti tokioj vietoj, kur įvažiavimas į parkingą ir ištisai kursuoja mašinos? Aš dar nieko nesakyčiau jei sugebėtų apsisukt dviem manevrais, nea, reik keturių, o per tą laiką susidaro visa eilė mašinų, kurios nori į tą aikštutę įsukt. Tikriausiai niekad nesuprasiu.

Vairuokit saugiai.

Rodyk draugams