Vieną dieną viename kambaryje

Prabundu. Ūžia automobilių virtinės, prasukdamos pro mano namus. Palikau pravirą langą, o dabar žadina. Dar negaliu atsimerkti. Tingiu. Labai. Gaivi ryto vėsa glosto skruostus. Rytas kvepia. Dar kartą sau primenu, kad pavasaris yra labai geras dalykas. Amžinybę šitaip galima pataluose prasivartyti. Godžiai geriu šaltą rytą ir jaukiai vartausi šiltuose pūkuose.

Rodyk draugams

Pasiklydo mintys tarp ten ir čia. Pašto karveliai kažkaip atmestinai dirba savo darbą, nes kaip kitaip galima paaiškinti tokius barnius? Absoliučiai beprasmiškus, niekam nereikalingus ir niekur nevedančius. Žodis po žodžio ir pradeda viskas griūti. Ir jei taip vis aštriau ir daugiau, tai po akimirkos nebebūtų net ką prisiminti. Be pėdsakų viskas pavėjui nuskrietų kaip praūžus uraganui pro lušnynus. Gerai dar, kad yra visagalis sveikas protas. Reikiamu momentu jis vis tiek parodo savo valią. Kažkuris vis tiek spėja laiku atsipeikėti. Bet žinoma, kaip gi taip iškart pripažinsi, kad dėl niekų bangas keli. Reikia vis tiek dar pazirzėti, kaip viskas neteisinga. Kad taip lengvai neužsimirštų. 

Kvaila. Vaikiška. Rytą pabudus šypsausi. Galėčiau net skardžiai nusijuokti. Nes gi visiška nesąmonė pyktis dėl tokių niekų. Gera dabar kalbėti, kai kažkokiu stebuklingu būdu pavyko susitarti. Tą akimirką viskas atrodė gerokai rimčiau. Aš jau nekalbu apie tai, kad yra dar toks konfliktų sprendimo būdas kaip pritarti priešininkui ir šiek tiek prislopinti savo principus. Aš gi taip negaliu! Užsispyrusi iki dangaus ir apie jokius kompromisų ieškojimus negali būti kalbos. Turi būti tik taip, kaip aš noriu arba tik taip, kaip aš noriu. 

Nepadeda man kartais tie norai, oj kaip nepadeda. Bet turiu pripažinti, su liūtu galinėtis ne taip jau lengva. Kai kurie argumentai daugiau negu logiški, net nebesinori ginčytis, bet aš nebūčiau aš, jei pripažinčiau pralaimėjusi. Žinau, kad ateity klius man už tokius dalykus, bet gi ne dabar. Šypt. Tikriausiai seniai laikas, kiek gi galima su tuo užsispyrimu giminiuotis. 

Ir vis dėlto, kartais pasibarti smagu. Dar smagiau susitaikyti po visko. Ir ramiai užmigti.

Rodyk draugams

Aš dažnai noriu neįmanomų dalykų. O dabar reikia ir dar vieno tokio neįmanomo. Matėt filmą The Lake House? Lietuviškai kažkaip vadinasi namas prie ežero. Su Sandra Bullock ir Keanu Reeves. Prie to namo buvo tokia pašto dėžutė. Kai kas nors įdėdavo ten laišką, pakeldavo metalinę raudonai dažytą vėliavėlę, kad namo šeimininkas žinotų, jog gavo žinių iš pasaulio.  Kas nematėt šito filmo, būtinai rekomenduoju pažiūrėti, o jei neturit laiko, tai nors trumputę ištrauką http://www.youtube.com/watch?v=QxwRgyLneZg&feature=PlayList&p=DB26D61BA0A3E3A9&index=2 . 

Tai štai, man labai reikia tokios pašto dėžutės, į kurią ateina laiškai iš praeities ir ateities. Patikėčiau, kad neįmanomi dalykai kartais virsta įmanomais. Svajonės realybe. O mintis kas nors išgirsta ir “paverčia auksu”. Šiandien noriu palikti laišką toje dėžutėje. Rašiau jį sapnuose, pamiršti nenorėčiau, todėl paliksiu čia. 

Žinai, yra dalykų, kuriuos sunku paaiškinti. Kartais gal net ir nereikia  stengtis. Nebūtinai viskas turi būti iki galo aišku ir suprantama. Kartais verčiau pasimėgauti ta akimirka.

Beveik esu tikra, kad pasakytum tą patį, ką ir taip dažnai kartoji - tu teisi arba yra tame tiesos. Panašu, kad tiek aš, tiek tu šias frazes naudojame pakankamai dažnai. Kodėl - nežinau, ir savęs to neklausiu. Tiesiog. Taip jau yra, kad kartais laukiu, kol pasirodysi. Darosi svarbu. Visada noriu sužinoti, kaip praėjo diena. Kartais sušildyti delnais tavo pečius. Jauku kalbėtis su tavimi. Net ir nesusikalbėjimai turi savo žavesio. Beje, atrodo, nesakiau, tavo balsas kažkoks labai ramus. 

Kai nematau, viskas šiek tiek sudėtingiau. Na, gerai, pakankamai sudėtinga ir apie bet kokį konkretumą tenka pamiršti. Kas man yra tikras išbandymas. Sunkiai sutariu su neapibrėžtumais. 

Kad ir kaip būtų, mano rytai dabar giedresni, dienos ryškesnės, vakarai jaukesni. Kartais  tau šypsausi, kai nematai. Dažniausiai prisiminusi pokalbių nuotrupas. Yra tokia gera frazė “I don’t love you, but I like you”. Manau, kad labai taikli. Tikriausiai, kitaip ir neįmanoma. Kol kas bent. Tu žinai, apie ką aš. Nors… gi sakoma - niekada nesakyk niekada ir į vandenį nespjauk. Gal tikrai neįmanomi dalykai yra tik suvokimo ribotumo požymis..

Bet aš geriau palauksiu. Ko, ir pati nežinau, bet palauksiu. Ir dabar tai darau. Nors man ir pačiai neįtikima, tai nėra taip jau sunku… Kartais savęs šmaikščiai klausiu “na, kas laukia šiandien?”  Nenoriu galvoti, kas bus rytoj. Kaip bus, ir ar iš viso bus.  Šiandien labai gera ir tuo džiaugiuosi. Kol kas to visai pakanka. 

O šiaip, tai aš noriu pasakos. Kaip filmuose. Žinau, taip nebūna, bet vis tiek noriu. Aš noriu neįmanomų dalykų ir galiu tai dar kartą pakartoti. Noriu panaikinti atstumą, noriu pavaikštinėti tavo gatvėmis, arbatą vėsinti stikliniame puodelyje. Ir taurę vyno išgerti kieme. Tik vieną, kad galėčiau padėlioti mintis į vietas. Pažadu, po vienos taurės prisijungčiau prie visų. Prie tavęs. Noriu būti svarbiausia. Aš noriu neįmanomo. 

Tai viskas, ką šiandien Tau galiu parašyti. Šildyk.

Rodyk draugams