Vieną dieną viename kambaryje

Tunelis, kuriuo einu, jau seniai turėjo pasibaigti. O nesibaigia. Aš žinau, kad kažkur gale turi būti išėjimas. Kol kas labai tamsu ir nejauku, bet instinktyviai einu link šviesos blyksnio.

Rodyk draugams

Nebesigirdi šaligatviu praeinančių žingsnių. Į langus mirksi tik geltonas šviesoforo signalas. Automobiliai tvarkingai išrikiuoti snaudžia po langais. Kaimynas rūko dar vieną (pa)prastą cigaretę ir garsiai uždaro balkono duris. Dabar jau miegos. Dešimt minučių ir skype baigs siųsti filmą į užjūrius. Dar keli juokai apie nepamainomą mano gerumą ir atsijungiu. Šviesos seniai nedega. Namai miega. Vazoje sumerktos vasaros gėlės prisimerkusios ir susigūžusios. Tvanku. Jaučiu, kaip tankiai pulsuoja kakle. Kvepalų vos juntamas atsidusėjimas vis dar palieka šleifą man brendant per namus. Kvepiu gražiai ir teisingai - moteriškai. Melsvas Hugo Boss flakonas neliestas jau savaitę. Paglostau šaltą stiklinę talpą su kvapiais lašais ir palieku. Vonia kvepia mėtomis kaip ir kas vakarą. Dar kartą prausiu veidą drungnu vandeniu. Drėgnu delnu perbraukiu kaklą. Balkone šiek tiek vėsiau. Lengvas vėjas nuglosto pečius. Kieme vis tas pats. Nė garso. Gatves apšviečiančios lempos kaip vieniši sargai besąlygiškai atlieka savo pareigą. Tas juokingas namas žaliom sienom, ten kairiau, dabar skendi tamsoje, nors dar prieš kelias valandas dabinosi ryškiais žiburiais. Tokia šviesi naktis, kad medžių žalumas neranda kur pasislėpti. Tai ir stovi patys savo grožiu nepasitikintys, nedrąsus, tik jaukūs. Tik ką dangų perskyrė žaibas. Nuo ten, kur viskas prasideda iki pirmo žolės stiebo. Aš ir nežinojau, kad net nelyjant lietui žaibuoja. Ir taip šviesi naktis dar labiau sušvinta. Vienas po kito dangų skrodžia ugnies kardai. Palieku juos. Dar kartą įsitikinu, kad mobilusis nedainuos dainų ir pagalvoju, kad net ploniausia medvilnė šiandien per stora.

Rodyk draugams

Man patinka grįžti namo. Kątik pažadėjau dainuoti himną liepos 5-tąją, dar nežinau, kur būsiu tądien, bet tikrai dainuosiu, nes esu lietuvė. Iki kaulų smegenų.  Kviečiu visus prisijungti prie šios akcijos. Ačiū blogas.lt komandai už promotion’ą, kartais jūs labai maloniai nustebinate.

Tai čia toks lyrinis intarpas prieš specialiai vienamekambaryje skaitytojams paruoštą reportažą apie beveik kaimynus estus. Žinokit, kelionės autobusu yra labai įdomus dalykas. Jeigu ant jūsų bilieto parašyta, kad išvykimas iš 37 aikštelės, tai dar nieko nereiškia. Autobusas, kuris stovi kaip tik ten kur jums, atrodo, ir reikia, tikrai važiuoja į Taliną, tik vairuotojas yra baisiai nedraugiškas ir pamatęs jūsų bilietą išsiunčia į kitą stoties galą ieškoti kito, draugiškesnio vairuotojo, kuris veža į Taliną tokius kaip aš. Tiesą sakant, taip ir nesupratau, kuo tiedu autobusai skyrėsi. Ir čia tikrai tik nuotykių pradžia. Nepaisant to, kad šitas gerasis vairuotojas mėgsta vėsumą (čia reikia nepamiršti, kad važiuojame per naktį ir norisi miego), tik kirtus Lietuvos - Latvijos sieną sugenda autobusas. Valandą laukiam kito ir skrendam iki Rygos oro uosto. Ta prasme be sparnų, bet ratai žemę sunkiai siekia. Turim vieną keleivę, kuri turi suspėti į lėktuvą. Spėja. Ir mes važiuojam toliau. Latviai taip suprantu nemėgsta miegoti ir vidury nakties lūkuriuoja Rygos autobusų stotyje pakeleivingo autobuso į Taliną. Ir jų tikrai tiek, kad nelieka nė vieno keleivio, kuris mėgautųsi prabanga sėdėti vienas. Visi taip broliškai susiglaudę dardam Talino link. Aš nežinau, kas sakė, kad Lietuvos keliai poprasčiai. Latvijos tokiu atveju - klaikūs. Prie viso to, turi juk būti ir koks nors super super keleivis, kuris vienaip ar kitaip visus varo iš proto. Visada taip būna. Šįkart toks meškėnas, kuriam apie 30 metų, iš pažiūros primena spintą, šukuosena tikriausiai jau nuspėjat - jos tiesiog nėra, nes per trumpi plaukai. Iš pradžių žaidė telefone esančius žaidimus. Be abejo, su visais garsais. O vėliau užmigo. Džiaugtis nėra kuo, nes knarkė taip, kad niekas kitas negalėjo užmigti. Laimingi tie, kurie pasiėmė ausinukus. Aš jų tarpe. Tai va, kadangi palaimingai užsnūdau tai taip ir nesužiūrėjau, ar buvom užsukę į Pärnu (tariasi pernu), bet terminaluose viena varna vis tiek pražiopsojo išlipimą ko pasekoje užsirūstino vairuotojas ir išlipant Talino stoty neatsisveikino. Ohhh… Užtad kaip yra nice kai bankomatai kalbasi su tavim lietuviškai. Nu labai nice. Žiauriai. Maždaug taip pat žiauriai kaip kad  aš esu faina.

Visa kita buvo su daug menkesniais nuotykiais, bet ne mažiau fun. Aš kažkaip važiuoadama tikėjausi daug didesnės koncentracijos estų, o ką radau? Nuvylė mane tas Rusija dublis du variantas. Idant visai nesuliūdėčiau, greitai mečiau norą girdėti estišką plepesį ir raminau save, kad tikrai suprasiu, jei kas panorės man pasiūlyti paėjėti toli.

O, prisiminiau. Kuo skiriasi Taline rusas nuo esto? Rusas įlipa į troleibusą pirmas, net jei prieš jį stovi trys estai. Beje, Estijoje gyvena daug rusų, kurie neturi šalies pilietybės, užtad puikuojasi tokiu įdomiu statusu - alien. Tikriausiai pavadinimas viską pasako. Nu va. Talino senamiestis labai gražus, mėgsta jie dažyti namus visokiom keistom spalvom. Tarp mėgstamiausių yra žalsva, rožinė, geltona (ryškiai). O šiaip tai galima rasti ir violetinių, ir mėlynų, ir raudonų, ir kokių tik reikia. Dar labai populiaru pamatus nudažyti mėlynai, o sienas pvz. kaip nors rausvai. Nu. Gražu gal. Ar gal jie čia taip linksminasi, nes saulės turi nedaug. Man pasisekė, nes visas savaitgalis buvo saulėtas. Bet vėjas. Ten tikrai šiaurė. Aš nejuokauju. Vėjas ledinis, atrodo, kad rankos nukris, o jie su šortais ir vasarinėm suknelėm. Apsimeta, kad vasaros sulaukė. Keisti jie šiuo atžvilgiu.

Nežinau kaip kituose Estijos miestuose, bet Taline visi išprotėję dėl naujų automobilių. Tokį lauželį kaip mano 96m. audukė sunku ir užmatyti. Yra visko, gražių ir nelabai automobilių, bet turėti senesnį nei 2000m. yra baisiai nemadinga. Na, nebent koks antikvarinis, kurių gatvėse irgi netrūksta. Mažai dviračių. Daug turistų. Ir ant kiekvieno kampo po lietuvį. Ko jūs ten visi susigrūdot būtent tą savaitgalį? Tai mes ir lakstėm į visokius užkiemius, kad pasislėpt. Nes nu.. paburnot net negali ant Lietuvos, gi viską girdės ir dar supras.

Talinas turi visokių įdomių maitinimo ir girdymo įstaigų, kuriose labai labai smagu sėdėti, ragauti, bendrauti. Talinas turi ir visai neapgriuvusią pilį. Turi, žinoma, ir visokių ten negudrių suvenyrų krautuvėlių, kuriose apsčiai turkiškų ir kiniškų, bet vis tiek nacionalinių atributų. Tarp jų radom ir kelias labai labai gudrias. Vienoj gamina marcipaninius saldainius ir figūrėles, jas glazūruoja rankomis ir gaunasi visokie valgomi gražūs dalykai. Kitoj labai kvepėjo kadagio mediena, nes buvo galima rasti visko, ką įmanoma pagaminti iš to daikto - sagų, padėkliukų, papuošalų ir t.t.  Nuostabus kvapas. Dar stiklo dirbinių parduotuvėlė. Kiek ten spalvų! Ir visokių visokiausių formų. Ech.. gal kas žinot, kur Lietuvoj gamina visokius stiklinius dalykus? Norėčiau pažiūrėti, kaip stiklą pučia.  Būtų aišku lengviau sužinoti, ko nenorėčiau.

Nu va, o dar pamačiau visai įspūdingą Brigitos vienuolyną. Tiksliau gal reiktų sakyti jo liekanas. Stovi tokios didelės didelės aukštos aukštos tarsi bažnyčios sienos, stogo nėra. Langai į dangų žiūri. Vaikštai sau po visokius buvusius koridorius, arkas ir spėlioji, kur čia kas galėjo būti. Daug kas jau ir žole užžėlę, bet labai ramu ir gražu. Iki kol neatlekia lietuvaičių pulkas. Tada mes lekiam prie jūros, kur galybė jachtų, kur vanduo mėlynesnis už dangų, kur tolumoje matosi išplaukiantys keltai, kur gabaliukas smėlio tikrai neprilygstančio lietuviškoms Baltijos pakrantėms, bet kur linguojasi supynės vėjui į taktą. Baisiai šaltas vėjas, užtad labai daug poilsio.

Patiko man Talinas. Gražus nesugrūstas miestas, nepasižymintis įvairia augalija. Daug pušų, net ir miesto vidury. Ten šalta, bet apsiginklavus teisinga apranga vaikštinėti labai smagu. Savaitgalį kaip atostogas labai užskaitom ir svajojam apie kitus tokius savaitgalius. Galėčiau, tai keliaučiau ir keliaučiau.

Rodyk draugams