Vieną dieną viename kambaryje

Hey,

antras įrašas iš eilės per dvi dienas, kažkas neįtikėtino. Šypt. Tai ką, automobilių temą į sceną! Ratlankių ir padangų dar nepirkau, bet apsilankiau servise. Čia dar prieš tai reiktų papasakoti, kad kai neužkuri mašinos, tai ne visam pasauliui reika rėkti, bet šiek tiek atkakliau rakteliu pamakaluoti spynelėje, tik tas gyvenimo neišgelbsti, nes po to pasigirsta visiškai naujas garsas, kuris primena įjungtą žoliapjovę. Tas garsas kartais išnyksta, bet tik pasiekus 60 -70 km/h greitį. Šitas dalykas irgi mūsų negelbsti, nes mes dažniausiai važinėjam mieste ir tokių greičių nepasiekiam. Ką darom?  Servisiukas!

Nepatinka man tokios vietos, bet ką daryt. Nuvažiavau, palikau, grįžau, padėjau 380Lt ant stalo ir turiu tokį rezultatą: pakeistą stabilizatoriaus laikiklį, kuro filtrą, guolį, įtemptą kažkokį diržą, papildytas vairo stiprintuvo skysčio atsargas ir gražų automobilio garsą. Visai patiko man šį kartą. Dar gavau instruktažą apie tai, kad reikia stebėti visokius bakelius su skysčiais, kad neištuštėtų, bo kažkaip per dažnai tą vairo stiprintuvo skystį reikia pildyti.

O šiaip tai įdomybių vis mažiau. Gal tik per lietų tamsoj vairuoti vis dar šioks toks ekspyriencas, ypač po to, kai sugebėjau pralėkt degant raudonam signalui. Be pasekmių, kuo tikrai džiaugiuosi. Visa kita kartojasi, šlifuojasi įgūdžiai ir darosi kasdieniška. Kitas įrašas bus tikriausiai apie tai, kaip aš pirkau padangas žiemai. Iki!

Rodyk draugams

Kai pritrūksta drėgmės ir lietaus šniokštimo, praveri ofiso langą ir pro plyšį pradeda skverbtis dienos triukšmas. Kai nežiūri, beveik tiki, kad lyja. Smarkiai.

Kai nematai, klausi už save protingesnio - vėl lyja? Ne, nelyja, čia tik pravertas langas, už kurio visai kitas gyvenimas. Sako, bjaurus oras šiandien. Gal, nežinau, nebuvau, nemačiau. Nespėjau, o diena pasibaigė ir vėl kaip eilinis cigarečių pakelis.

Ten kur eiti negalima, norisi labiausiai. Jausmas apsilankius beveik toks pat kaip vidurdieny darbe atsilošti kėdėje ir paklausyti, kas vyksta aplink. Šimtai ir tūkstančiai minučių, skirtų pokalbiams telefonu, nesuskaičiuojama galybė prisilietimų prie kompiuterio klaviatūrų, jūra aštrių žvilgsnių į ekranus, dešimtys minučių energingų diskusijų, išmintas takas nuo durų iki pokalbių kambario ir nudailinti žodžiai pasitinkant bei palydint. Skaidrios juoko akimirkos ir gilūs atodūsiai nespėjant į dienos ekspresą.

Šiandien paskutinė stotelė buvo su šampano taure rankose, po kojomis palikus visus nebaigtus darbus. Stogas, nuo kurio atsiveria tamsoje paskendusio miesto panorama. Po kojomis apačioje judri gatvė ir daugybė mažų automobiliukų rieda vienas paskui kitą, taip primindami kalėdines šviesų girliandas. Ten apačioj gyvenimas verda, žmonės namo skuba, o mes va stovim, žiūrim, kvėpuojam drėgną rudens orą ir laikas trumpam nustoja egzistavęs. Ištrūkom iš nuolat besisukančios karuselės ir stebimės, kad gali būti taip tylu.

18 aukštų. Lygiai tiek trunka kelionė atgal.

Rodyk draugams

Ne, bet kaip taip galima? Čia šįryt “Labas rytas” suskėlė: “šiuo metu yra 6 laipsniai šilumos. Geros dienos”

What you? Kokios čia geros dienos per tokį šaltį? Ne, ir svarbiausia šaltu veidu geros dienos. Ką žinau.

Dar turiu big problem - reikia keisti padangas, o prieš tai dar ir ratus. Viskas kaip ir būtų good, bet kad aš neturiu žalio supratimo, kaip juos pasirinkti ir kur pirkti. Nekenčiu dalykų, apie kuriuos nieko neišmanau.

Ir dar didesnė problem, kad aš niekur nebespėju. Čia yra viena iš priežasčių, kodėl neberašau. Papasakot tikrai turiu ką, bet kol dirbu, taupau laiką ir nerašau, vakare nebeturiu jėgų į kompą net žiūrėti. Va taip ir sukasi ratu. Savaitgalis gal būtų vienas iš variantų, bet kad vakar interneto nebuvo. Nu tai vat šitaip va gi va kaip.

Prie to paties, kad jau susiruošiau parašyt, tai turiu parėkauti, kad darbe turiu naują kėdę - tokią patogią, besisukančią, besivažinėjančią, su dideliu atlošu ir porankiais, nu tokią papuikintą. Užtad stalo neužtenka visiems popieriams išsidėlioti. Ir jų yra baisiai daug. Viskas, turiu lėkt. Skamba skambutis. Šypt.

Rodyk draugams