Vieną dieną viename kambaryje

Hey,

antras įrašas iš eilės per dvi dienas, kažkas neįtikėtino. Šypt. Tai ką, automobilių temą į sceną! Ratlankių ir padangų dar nepirkau, bet apsilankiau servise. Čia dar prieš tai reiktų papasakoti, kad kai neužkuri mašinos, tai ne visam pasauliui reika rėkti, bet šiek tiek atkakliau rakteliu pamakaluoti spynelėje, tik tas gyvenimo neišgelbsti, nes po to pasigirsta visiškai naujas garsas, kuris primena įjungtą žoliapjovę. Tas garsas kartais išnyksta, bet tik pasiekus 60 -70 km/h greitį. Šitas dalykas irgi mūsų negelbsti, nes mes dažniausiai važinėjam mieste ir tokių greičių nepasiekiam. Ką darom?  Servisiukas!

Nepatinka man tokios vietos, bet ką daryt. Nuvažiavau, palikau, grįžau, padėjau 380Lt ant stalo ir turiu tokį rezultatą: pakeistą stabilizatoriaus laikiklį, kuro filtrą, guolį, įtemptą kažkokį diržą, papildytas vairo stiprintuvo skysčio atsargas ir gražų automobilio garsą. Visai patiko man šį kartą. Dar gavau instruktažą apie tai, kad reikia stebėti visokius bakelius su skysčiais, kad neištuštėtų, bo kažkaip per dažnai tą vairo stiprintuvo skystį reikia pildyti.

O šiaip tai įdomybių vis mažiau. Gal tik per lietų tamsoj vairuoti vis dar šioks toks ekspyriencas, ypač po to, kai sugebėjau pralėkt degant raudonam signalui. Be pasekmių, kuo tikrai džiaugiuosi. Visa kita kartojasi, šlifuojasi įgūdžiai ir darosi kasdieniška. Kitas įrašas bus tikriausiai apie tai, kaip aš pirkau padangas žiemai. Iki!

Rodyk draugams

Ne, nu jūs man pasakykit, kas yra wrong su manim arba mano mašina, kad ištisai visokie puspročiai gyvenimą trumpina. Dabar vėl, važiuojam su kolege namo, sustojam prie šviesoforo, per galinį veidrodėlį matau, kad atlekia neprotingu greičiu automobilis, tuo tarpu užsidega žalias signalas, pradedu judėt pirmyn. Kaip ir viskas būtų gerai. Bet ot ir negerai. Šitas gale įremia delną į signalą ir maždaug aš turėčiau susprast varyt kaip jis mieste 80 arba gal į kraštinę juostą rikiuotis, nu bet wtf? kurių galų aš turiu rikiuotis, jei važiuoju 50, jūs man pasakykit. Aš gal kažko nesuprantu.

Tai čia dar ne viskas, papypsėjęs ir nepasiekęs rezultatų, jis mane aplenkia, prisigretina ir neva gąsdina bandydamas kaip įmanoma arčiau mano audukės šono prisisegti. Nu. Ir dar ne viskas. Aš pristabdau, kad atsiknistų, tas neturi ką daryt, pavažiuoja toliau. Atsidaro langą, palaukia kol privažiuosiu ir rėkia: “pyderaste, b**t, nusiimk tą ženklą, kokiom čia juostom važinėji, b**t”. Nuotaika sugadinta visam vakarui ir gal net visai savaitei.

Dar yra big problem su galinio lango nušildymu. Iš viso šildo tik keturi “siūlai”, visi kiti atostogauja. Čia kam man ją parodyt, kad sutvarkytų? Ir apskritai, atsibodo, tai tas neveikia, tai anas, bet kadangi visai nenoriu grįžti į naudojimosi viešuoju transportu laikus, tai tyliu ir sakau, kad žiauriai faina yra mano audukė. Nu, bet žiauriai. Šypt, mirkt.

Aš dar galvoju, o gal tikrai nusiimti tuos žalius klevo lapus?

Rodyk draugams

Šiandien labai trumpai ir šuoliuojančiai, nes pusę dienos vairavau, esu pavargusi, jau vėlu, todėl be visų gyvenimo nelaimių dar ir žiauriai noriu miego.

Tikriausiai esat girdėję apie įvairiausius žmonių paskirstymus. Pagal zodiako ženklus, pagal charakterio tipus, pagal plaukų spalvą ir dar gyvas galas tų visokių skirstymų yra. Tai taip pat žinokit yra ir su vairuojančiais individais. Yra tokių labai širdies neglostančių veikėjų. Juos vadinu bobom už vairo. Čia ne moterys ir ne merginos už vairo. Net ne blondinės. Bobos. Aš prie tų neprisiskaitau, užtad ir nesutariu su jom. Viena tokia yra net mano kieme. Jos amžinai putojasi, kai kas nors parkuojasi, o jos turi laukti savo eilės pravažiuoti. Jos visaip skėryčiojasi, mosikuoja rankomis, kažką savo ratuose sėdėdamos nurodinėja, bet vis tiek savo pasiekia tik tada, kai kitas vairuotojas pabaigia manevrus. Užtad jos pačios klasiškai parkuojasi. Per dvi vietas. Bet visada priekiu į įšvažiavimo pusę, kad kitą kartą galėtų paburbuliuoti ir vėl, nes juk tas pats, ar iš kiemo išsukti atbuliniu, ar…

Yra dar tokia kategorija kaip įgudę vairuotojai. Plente jie lenkia dešimties centimetrų atstumu nuo kito automobilio nepaisant to, kad priešpriešinio eismo juosta tuščia kiek akys užmato. Visai nesvarbu, jie įgudę. Ir jie tikrai tavęs neužkabins šonu. Nea. Jais verta pasitikėti, nes..jau sakiau - jie įgudę.

Mano kol kas mieliausiais renkami - golfų, mersų ir bemsų vairuotojai sudėjus kartu, su ne kuriom išimtim. Šitie patys geriausi. Jie lenkia dešine puse, net jei lenkia kairia, aplenkę būtinai pagauna žvyruotą kelkraštį ir kokius penkis kilometrus dulkes kelia tau prieš nosį. Jie pypina stovėdami už tavęs, nes gi raudonas signalas, reikia žalią lapą sunervint, gal išlėks į sankryžą, gal susikals, vis šiokia tokia atrakcija būtų. Jie net patys būdami žali lapai aplenkia ir vėliau važiuoja tuo pačiu ribotu greičiu. Bet jie lenkia, nes jų gi kategorija visai kita. Jiems priklauso. Ir jie baisiai mieli. Mėgstamiausi. Jei šituos kas nušluotų nuo žemės paviršiaus, tikrai pasigesčiau..Po kokių tūkstančio metų.

Ir pabaigai kategorija, dėl kurių verta susikaupti ir toliau tobulinti įgūdžius. Pavadinkim juos aukso grynuoliais. Jie reti, jų baisiai nedaug, juos reikia akylai saugoti ir visaip kaip garbinti. Šitie paaiškina, kaip iš pirmo karto prisiparkuoti atbuliniu. Jie mielai atsako, ar dega trumposios šviesos, kai šeimos narys nesugeba net žiūrėdamas į lempas atsakyti tokio sudėtingo klausimo. Jie palinki gero kelio. Jie padaro nuolaidą mokant už degalus, nes kiaurai mato, jog omni id ar bent maximos nuolaidų koretelė voliojasi piniginėje. Ir jie nesimaivo, kai paprašai įsukti slaptus ratų varžtus. Dar jie mielai važinėja su žalio lapo savininku ir moko visokių vairavimo vingrybių. Jie kieti. Jie žiauriai faini. Dėl jų dar ir ryt, ir poryt aš važiuosiu. Su žaliu lapu. Būtinai.

Rodyk draugams