Vieną dieną viename kambaryje

Hello, Lietuva!

tai aš vis dar gyva jei tuo suabejojot. Bišken apsimelavau, kad parašysiu iš Detroito. Elektros buvo ir internetas buvo, tik laiko pritrūkau. Oh well, as allways.. Jau beveik mėnuo tuoj bus, kai grįžusi iš pažadėtos žemės, bet esu baisiai pavyzdinga darboholikė, todėl niekaip neprisėdu papasakoti įspūdžių.

Buvo žiauriai nais viskas, bet dar labiau nais buvo sugrįžti. Yes yes, Amerikėėė yra tikrai galimybių šalis, viskas ten įmanoma, nu bet tas galimybes gal kursiu savo tiny nais country Lietuvoj. Šypt.

Tai gal viską nuo pradžių. Spėju, kad daug ką praleisiu, nes jau atrodo nebesvarbu, neįdomu arba elementariai užmiršau, bet oh well, sometimes happens. Tai taisyklė numeris vienas - nė velnio aš tos anglų kalbos nemoku. Taškas. Ten gali kaži kaip mokytis ir įsivaizduot, kaip viską gerai žinai, bet va susitinki su tokiais keliais iš St. Louis, klausai, bet čystai nieko nesupranti, ką tie žmonės tau sako.

Skrydis neprailgo, bo buvo bais viskas nauja ir tas transatlantinis skrydis man visai labiau patiko nei tas mažiukas Vilnius - Frankfurtas. Maistelis pakenčiamas, bet po savaitės apsivalgiusių žemėj kažkaip ne taip teigiamai tas supakuotas davinys atrodė. Aš dabar suprantu, kodė tie amerikonai per filmus taip labai panikuoja, kai lektuvais skrenda ir ten bišken kažkas sujuda. Nu kad gi jie visą laiką mato, kurioj vietoj yra! Ir aš jums pasakysiu, kad čia yra BIG mistake, nes nu ar jūs nepanikuotumėt jei kokia turbulencija jus pagautų vidury skrydžio, o prie viso to ekrane matytumėt, kad nu jūs tai visai ne virš žemės, o pvz. jei kristumėt tai į patį vandenyno vidurį? Big mistake, big. Huge! Tiesa, ten viena pilietė bandė sąmonę prarast 15 minučių, o kandangi visam lėktuve nebuvo nė vieno mediko, nei gydytojo, nei seselės, tai stiuardai panikoj, ką daryt ką daryt jei neatsigaus, nes leistis tai nėra kur. Spėju, kad taip ir būtų numirus lėktuve. Va tada pagalvojau, o ar negalėtų būt reikalavimo tarp visų stiuardesių turėti nors vieną su medicininiu išsilavinimu..

Ok, next. Keliai amerikoj baisūs, bent jau Detroite ir aplink tai tikrai. Jei ne tos jų autobusinės mašinos tai būtų tas pats kaip lietuviško kaimo keliais važiuot, gal net blogiau. Bet ir vėl, jie turi puikią išeitį - dideli automobiliai, dideliais ratais, kurie kompensuoja apverktiną kelių būklę.

Maistas. Jo yra visur ryškiai per daug. Amerika tikrai nesuka galvos dėl Afrikoje badaujančių vaikų ir jiem nė motais klimato atšilimas. Tiesiogine ta žodžio prasme, jie ėda. Porcijos nesveikai didelės, todėl tikrai nenuostabu, kodėl tiek daug nutukusių žmonių. Prekybcentry užsimaniau gerti, tai negi kažką dar galvosi būdamas Amerikėėėj - man small coke, sakau aš berniukui už prekystalio stovinčiam. Jis man sako - ok, no prob ir už minutėlės įteikia maždaug 0,7l talpos stiklinę. Nu. Su visu kitu maistu tas pats - jei padažo, tai tiek, kad neabejotinai nepritrūktum, jei salotų - tai visą kalną. Jei cukraus, tai 5 rūšių su visais įmanomais skoniais.. sveiki atvykę į Ameriką. Badu tikrai nenumirsit, o ir šiaip, mes nieko netaupom. Žinoma, man patiko jų muffins, chicken wings, kurie yra tikrai labai crispy, aišku, kad man patiko burgeriai su fries, bet jau kava. Nu sorry guys, gal jus italų daugiau atsivežkit ar ką. Nu kažkoks visiškas blogis. Be grietinėlės tai net nebandyk gerti.

Parkingų aikštelės apšviestos kaip pas mus stadionai per futbolo varžybas. Tikrai kad nešvaisto energijos… Šildymas tai irgi. Aš tikrai niekaip nesuprantu, kaip taip neekonomiškai reikia gyvent. Detroito visos gatvės rūksta karštais garais, nes trasos neizoliuotos ir visa šiluma iškeliauja per asfaltą. Ir jau o, nelaime, jeigu patalpoje šilumos mažiau nei +25C. Nesvarbu, kad lauke minusinė temperatūra. Jie gi pėsti nevaikšto. Everyone has a car in Detroit, pasakė man viena ponia iš ofiso. Nu ai em sori, kad pagalvojau, kad viešasis transportas taip pat yra an option.

Visą savaitę bandėm dirbti, kas buvo ne taip labai paprasta, turint omeny laiko skirtumą Lietuvoj ir Detroite. Šiek tiek pasimatavom amerikietiškų recruter’ių kėdes, pažiūrėjom kaip anie dirba ir kaip per susirinkimus valgo spurgas, jogurtus, vynuoges ir dėl to nė kiek nesijaudina. Turėjo all staff meeting’ą kur suvažiavo visi darbuotojai iš visų valstijų ir visų ofisų. Keistumas tas, kad mes Lietuvaičiai esam jauniausi visoj kompanijoj. Ten žmonės dirba tokie jau gan brandūs. Yra vienas kitas apie 30 metų, bet dauguma tokie rimti dėdės ir tetos. Dar buvo tokis oficialus susirinkimas ir metų apžvalga, surikiavo uždirbtus milijonus, pelną ir išlaidas. Atsimenu tik tiek, kad už telefonus sumoka bene daugiausiai. Be visų ten neva darbų, nes oh well, pripažinkim, kad dirbom minimaliai, daugiau stebejom kaip dirba kiti ir dalyvavom susirinkimuose, turėjom visai neblogų pramogų.

Buvom Detroito automobilių parodoj, kuri yra bene viena didžiausių parodų visam pasauly, skirta naujiems automobiliams pareiklamint. Prisižiūrėjau visokių ten ferrari, masserati, audi, mecedes, bmw, toyota, ford ir dar ten velniai žino kiek negirdėtų ir nematytų brandų. Gražu, smagu, bet kai tiek daug naujų automobilių vienoj vietoj ir visi taip tviska, tai pasidaro nuobodi masė. Šiaip ar taip, labai įdomu pamatyt tiek ratų vienoj vietoj ir daugelį pačiupinėti, pasėdėti juose. Ech.. Ir pigiau ten jie kainuoja nei pas mus..

Sakyčiau visos kelionės vinis buvo NBA varžybos Klyvlende su Žydrūnu Ilgausku. Viskas gal būtų ir nieko išskirtinio, jei ne bilietai. Mes buvom nusipirkę bilietus po kokius 30 dolerių ir buvom užsisakę automobilį, kad nusigauti iki to Klyvlendo iš Detroito. Planas buvo niekam netrukdyti ir nešūkauti, kad mes ketinam važiuot kašio žiūrėt po darbo. O bet tačiau, kažkokiu būdu apie mūsų žygį sužinojo kompanijos prezidentė ir padovanojo mums bilietus už 250 dolerių kiekvienam! Sėdėjom 7-8 eilėj ir tikrai iš labai arti matėm Big Z! Turėjom ir Lietuvos trispalvę ir labai energingai ja mosikavom. Ir ne veltui, Žydrūnas priėjo ir mums pamojavo ir jau bais nepatogiai jautėsi kai mes ten lietuviškai klykėm Žyd - rū - nai!!! :) Va, o šiaip tai amerikiečiai nemoka žiūrėti varžybų. Sėdi atsipūtę, kartais paploja, kartais pašaukia tai, ką stende rodo. Pvz. Defence, arba wooooo. Nemoka jie taip emocingai dalyvauti žaidime kaip mes. Oh well, americans…

Nu ir visai visai pabaigai, Detroitas man nepatiko. Shame on me. Pilkas, nykus, visai neįspūdingas ir ne joks ne amazing. Todėl dar labai noriu į Ameriką. Mirkt.

Rodyk draugams

Taip staiga, lyg vasaros lietus užklupo. Ir ima noras užvertus galvą į dangų garsiai juoktis, lygiai taip pat kai šiltas lietus panardina batus į balas ir nebėra prasmės slėptis, nes…nes koks jau dabar skirtumas, vis tiek nebespėsiu.

Nesislepiu ir neslepiu, šypsausi ir žinau, kad nugalės. Pagalvių mūšis bus trumpas, prieštaravimai sutirps kaip tos snaigės Londoną primenančiame mieste. Ir vis vysis, o aš lėksiu siaurais skersgatviais, kurių nepažįsta. Pagauk, nes gali. Aš viską sapnavau ir aš viską žinau. Todėl stovėsiu New York centre ir žiūrėdama į tuos milžiniškus pastatus garsai rėksiu: In New York, Concrete jungle where dreams are made ooooof , o tu man pritarsi: Theres nothing you can’t doooo ir susikibę rankomis lėksim per šviesomis išsidabinusį miestą vis kartodami: Now you’re in New York,these streets will make you feel brand new, Big lights will inspire you, lets hear it for New York, New York, New York…

Taip ir bus, nes tavo akys žalios.. and green eyes, yeah the spotlight, shines upon me. And how could, anybody, deny you… Nedainuoti negaliu, nei šiandien, nei ryt nei niekada, gali užsikimšti ausis, nes “there’s nothing we can’t dooo! Everybody say yeaaaaahh, Neeew Yoooooork!!!! Žinai tą jausmą kai netikėtai jūroj užklumpa didžiulė banga ir pasigriebusi neša kartu su purslais? This is it! Ar prisijungsi?

Rodyk draugams

Žinau, kad nieko čystai nesuprasit, bet vis tiek - hi, Sara (tarimas: haaaaaai seeeeeeeera).

Dabar jau reiktų arba juoktis arba į delną krizenti, bet turint omeny, kad nežinot iš ko, tai pra’skip’inkit. Reiškias taip - šiandien turėjo būti visiškai ne į temą diena su ta sąlyga, kad ryte sulaužiau labai mėgstamą ir mielą auskarą. Galim prisiminti, kad tik aš viena taip sugebu daiktus niokoti, ale nuoskauda nuo to tai nemažėja. Blogis, ne kitaip. Viską ištaisė nepamainomai geros oro sąlygos.

Matėt? Bet ar matėt? Vėl rūkuoti rytai! Gražu! Kol atvažiavau iki darbo, tris pasakas sukūriau apie fėjas ir nykštukus, dalijančius stebuklus. Šiandien buvo pirmadienis, puiki diena. Pats tas laikas geriems darbams daryti. Net ir tada, kai lietuviškas krepšinis neteikia vilčių.

O ką darom, kai būna pirmadienio vakaras? Ogi skaitom, ką veikė Eugenijus Paryžiuj, žiūrim nuotraukas ir kone sriūbaujam kaip seniai norim dar kartą į Paryžių.  O paskui pažiūrim naktinio Paryžiaus nuotraukas ir giliai giliai atsidūstam, nes gi nu labai norisi to Canon sx, kur gražiai ir protingai fotkina, net ir naktį. Trept trept kojele, noriu.

Kas ten ryt mūsų laukia? Aha, antradienis, nauja darbo diena. Super. Great success!

Rodyk draugams